Techne ir atminties formos Bernardo Stiglerio ir Valterio Benjamino filosofijoje

Raktažodžiai: techne, dirbtinis laikas, individuacija, reprodukcija.

Šiame straipsnyje apžvelgiama technikos raidos istorija, jos radimosi ir įtakų sąlygos vakarų kultūrai. Siejant įžvagas su svarbiais XXa. mąstytojais Valteriu Benjaminu, Gilbertu Simondonu ir Bernardu Stigleriu siekiama atsakyti į pagrindini tyrimo klausimą: kodėl žmogiškosios veiklos formos tampa natūraliu technologinio evoliucionavimo akstinu ir kaip jų raidoje susidarančios sąlygos įtakoja meno kūrinio, autoriaus ir  jo kaip socialinio konstrukto likimą?

Tikriausiai teisinga būtų teigti, kad nebuvo žmonijos istorinio etapo kai vienas ar kitas meno kūrinys būtų gaminamas atsietai nuo jo radimosi metu ar iki to laiko atrastų technologijų pritaikymo. Akmens amžiaus pigmentai, bronzos amžiaus liejiniai, perspektyvos išradimas renesanso paveiksluose, kuriame ypač ryškus ryšys tarp mokslo pažangos ir meno, suprantami kaip svarbūs žmonijos raidos etapai, atvedę mus į šiuolaikinį pasaulį. Senovės Graikijoje žmogiškos veiklos produktuose, nuo retorikos iki skulptūros, kūrybinis potencialas, pasireikšdavęs per įvairiausių kultūrinių objektų gausą, buvo įvardinami vienintele sąvoka - techne. Šis terminas netik nurodo, bet ir savyje talpina visos materialiosios žmogaus veiklos apraiškas, pasireiškiančias per žinių ir materijos tvarkymo ir organizavimo veiksmą, tokiame sąvokos bloke sulydomi  du pamatiniai pažinimo poliai- teorinis ir praktinis.  Multiprasminė sąvoka savyje talpina ir tuo pačiu aiškina daiktų gamybos ir jų sukūrimo sąlygas. Pats žodis siūlo unifikuotą ir tuo pačiu viena kitą papildančių teorinių ir praktinių pažinimo formų sugretinimą, kurių bruožai per laiką tapo aiškiau apibrėžti. Termino tyrinėjimas čia veikia kaip nuoroda į šių dviejų polių sinergiją ir  tuo pačiu atskleidžia jo prasminius poslinkius estetiniame , ekonominiame ir etiniame lygyje.

Turime suprasti ,,téchne’’ kaip intensyvų žmogiškosios veiklos santykį su materialiuoju  pasauliu. Sąvokos iškėlimas kaip aktyvaus, nuolatos kintančio įrankio tyrimas čia svarbus kaip savi refleksija vizualaus meno kontekste. Nuolatiniuose disputuose atsidurianti sąvoka iš vienos pusės aiškinama kaip technologijų charakteristika, tuo pat metu atrandama savo neapibrėžtoje reikšmėje, kuri apibrėžiama per žmogiškosios veiklos kultūrinių praktikų lauke iškeltus klausimus, kaip giliai asmenišką meninė kūryba įgyvendinta dėka technologinės kūrinio esmės.

   Vienas įdomiausių, tuo pačiu ir komplikuojančiu humanitarinės teorijos sąvokos aspektų yra platus šios reikšmės interpretavimų laukas ir jos definicija. Ne tik Platonas, Aristotelis , Isokratas savo diskusijose aptarinėjo jos interpretacijų galimybes ir pritaikymą, bet taip pat ir šiandienos teorijų plačiai diskutuojamas objektas. Nesutarimas dėl tinkamo, tikslaus šio graikiško termino techne vertimo atvėrė visą gausą kritinių debatų dėl jo vartosenos.[1] Techne, paprastai verčiamas į žodžius “įgūdis”, “amatas” arba “menas”, tačiau dažniausiai tai sutapatinama - arba termino prasmė absorbuojama - dėl žodžio “technologija” paplitimo. Nors lingvistinė šaknis abiejų žodžių yra beveik identiška, atvejų, kai jie kalboje būtų vartojami pakaitomis nėra labai daug.  

    Šiandienos teoriniuose veikaluose, analizuojančiuose atminties fenomeną bei jos problematiką, vis glaudžiau žmogui sąveikaujant su technologijomis, keliamų klausimų aktualumas, bei santykis su atminties kultūra ne tik plačiai atveria diskusijas šia tema, bet nulemia ir šio straipsnio temos pasirinkimą. Tekste remiuosi Bernardo Stiglerio trijų tomų filosofijos traktatu ,,Laikas ir technika, 1: Epimetėjo kaltė” (1998) ,,Laikas ir technika, 2: Dezorientacija” (2009), kurių įžvalgose kvestionuojama technologija ir nuolatos auganti jos įtaką pasauliui, bei ją apibudinančio  termino suvokimas.

   Technologijoms ne tik sparčiai besivystant, bet tuo pačiu ir transformuojantis, jos vis labiau įtraukiamos į nesuskaičiuojamą aibę žmogiškos veiklos sričių susijusių su jų panaudojimu. Tokiomis sąlygomis, niekad ankščiau nebuvusiomis žmonijos istorijoje, iškyla visą eilė tokiu klausimų kaip: koks susidaro ryšys ir kokia įmanoma apykaita tarp organiško, gyvo, dvasingo prado ir negyvo, dirbtinio, antrinės gamtos, pagaminto objekto? Ar žmonių technologinis kūrinys vis dar pavaldus savo kūrėjams, ir ar šiame autoriaus bei jo kūrinio ryšyje nekyla, frankenšteiniškas, visai priešingų galios polių susidūrimas? Ar technologijos nedaro didesnės įtakos žmonių patirtims bei santykiams su pasauliu ir pačiais savimi nei jie įsivaizduoja? Kaip keičiasi pati atmintis ir jos laikmenos? Kokie dar galimi pokyčiai socialiniame kūne vystantis technologinei industrijai? Ar tikėjimas techninės civilizacijos keliu yra pagristas, nes kiekvienos inovacijos motyvas kyla iš galios siekio, kuriame užkoduotas vienintelis tikslas valdyti senkančius planetos resursus?  

   Tai tik keletas klausimų kurie čia pateikiami ne tam, kad būtu ieškoma atsakymų, bet tam, kad jų dėka būtų kvestionuojami šiuolaikinio pasaulio ypatumai, iššūkiai ir perspektyvos. Tokios aibės atvirų klausimų paskatintas samprotavimas neišvengiamai turi rasti santiki su technologijų filosofija, tuo pagrindu toliau tekste remiuosi vienu iškiliausiu šios srities mąstytoju B. Stigleriu, kurio pirmame tome “Laikas ir technika,1: Epimetėjo kaltė ” ( 1994), niuansuotai pateikiama įžvalgi interpretacija unikalaus žmonijos ryšio su tradicijos ir vietos ryšyje atrandama technine žmogaus esme. Jo svarstymuose išryškėja individo būties pamatiniai reiškiniai, pasireiškiantys per egzistencinę spragą, kurios dėka, ribotai laike žmogiškajai būčiai suteikiamos atminties virsmo išoriniais daiktais galimybės. Tokios transformacijos pasekoje patirties virsmas į techniką tampa natūralia, tikrąja žmogaus gamta. Stiglerio žodžiais tariant, “techninio žmogaus dėka lakus kolektyvinės atminties pavidalas yra palaikomas ir organizuojamas , išsaugomas per materiją”[2]. Tokioje racionalioje aplinkoje, randasi skepsio pilnas išradėjas. Savo veiksmais bylojantis deterministinę pasaulėžiūrą, kurioje būtis aiškinama šalta logika, paremta visa ko priežastiniu virsmu.  

    Siekiant šiame tekste rasti ryšį tarp technikos ir atminties, plačiau aptartinas antrasis tomas ,,Laikas ir technika, 2: Dezorientacija” (2009) kuriame, klausimą kodėl žmogaus prigimtis esanti techniška, keičiamas į klausimą kaip šis pasaulio apgyvendinimo procesas yra realizuojamas per techniką. Klausdamas kodėl Stigleris siekė atskleisti būties nepakankamumą, kurį žmogus trokšta kompensuoti per techninį “know-how” (žinau kaip). Savo atsakymu jis tarsi pateisina ribotą žmogiškąjį laiką, kuriam būtinas dirbtinumas. Šiuo samprotavimu yra detalizuojamas konfliktas, kylantis tarp autentiško (Kairos) ir dirbtinio laiko (Chronos), todėl atsiradusią įtampą Stigleris įvardina - dezorientacija.

   Diskusiją apie laiko, atminties, istorijos išsaugojimą per išorinius pavidalus B. Stigleris pradeda nuo samprotavimo apie tai kaip žodžių ir jų formų ortografinės taisyklės padeda steigti kolektyvinius įsitikinimus, ir kaip tokia kultūriškai įteisinta minties forma išryškina pagrindinius kolektyvinės individuacijos bruožus. Toks bendrumo radimosi principas suformuluotas Gilberto Simondono, - kuriam ir priskiriama sąvoka “individuacija”, žyminti produktyvų proceso atsiradimą didesnėse nei vieno individo grupėse. Kolektyvinės individuacijos atveju, individualus subjektas, fizinis vienetas arba organizmas yra suprantamas kaip socialinių sąveikų suma. Jį formuojančių aspektų daugiasluoksniškumas, istorinių, socialinių, technologinių tendencijų lydinys tampa modernia subjekto kaip sukonstruoto iš sąveikų sumos individo supratimo sąlyga.

   Patirties tikrumo konfidencialumas veikia tarsi saugus, kolektyvinis asmeninio ryšio su istoriniu palikimu patvirtinimas. Tokioje konstrukcijoje, racionalumas ir monoteizmas, palaikomas Knygos religijų, sudaro senai įteisintą kolektyvumo pagrindą, kylanti iš grupės bendrumo sukurto per tikėjimą. Kitaip tariant, bendrija randasi ir yra palaikoma raštingumo žiniomis, kurioje šie įgūdžiai įgyja instrumentinę paskirtį ir tampa įvykio fiksavimo priemone jį užrašant. Kolektyvinė atmintis, turėdama ribotas išsaugojimo galimybes, kyla iš jos pačios neįgalumo kovoje su amžinybe. Visos atminties formos reikalauja papildinių, ramentų, protezų. Be jų – atmintis pasmerkiama akistatai su užmarštimi. Tokia Stigleriško subjekto orientacija į ateitį per ortografijos ženklus nurodo į subjekto atitraukimą nuo tikrųjų aplinkybių. Viso to pasekmė - dezorientacija kaip dualistinė sąvoka, užgožianti subjekto čia ir dabar būtį, tuo pačiu metu jį apdovanojanti visomis kitomis egzistencinėmis galimybėmis. Kad ir kaip paradoksaliai tai beatrodytų, dezorientacija įkurdina žmoniją naujoje vietoje suteikdama jai kitas, dar neatrastas erdvines galimybes. Tokiu būdu įtakotas civilizacijos paklydimas, intensyvėjantis su kasdiene technologijų raida, atskleidžia antropocentristinės prielaidos absurdą, kuris pasireiškia suvokime, kad centrinė viso ko priežastis yra technologija, žmogus tampa tik periferiniu savo paties kūrinio rezultatu. Tokiame samprotavime ryškėjantis žmonijos vaizdinys iškyla dualistiniu pavidalu. Vienu metu kuriantis, išrandantis, konstruojantis savo pasaulį per materialius objektus tuo pat metu subjektas susiduria su nuolatine čia ir dabar stoka, dėl šių priežasčių paklydęs ir praradęs savo dalyvavimą būties aplinkybėse. Subjektas, atsidūręs tokioje dviprasmiškoje situacijoje, siekdamas suvaldyti Chronos per savo konfliktą su Kairos, išranda visų žmogaus kultūrinių artefaktų reprodukcijos principą. Šiame išorinio ir vidinio laiko susipriešinime pasireiškia techninė žmogaus prigimtis ir jos valdingumas linijiniam laiko matui. Kolektyvinės atminties santykio su laiku  transformacijos suvokimui yra svarbūs kultūrinių artefaktų apmąstymai, atsirandantys iš šios sąveikos.  

   Vizualioji raiška yra seniausia atminties steigimo forma. Jos esmėje glūdinčioje laiko ir technikos sinergijoje gimsta meno kūriniai, o jų struktūriniuose ryšiuose, bei hilomorfistiniame priežastingume atsiranda poreikis perorientuoti jų objektus. Technika užima formos vietą ir aktyvioje akistatoje su materija kaip pasyvia inertiška dalyve sudaro kultūriškai įtvirtintas laike ir erdvėje produkavimo sąlygas. Įvykio, ritualo, tikrumo ir auros sąvokos tampa priemonėmis kuriomis, Valteris Benjaminas savo kritiniame esė  “Meno kūrinys techninio reprodukavimo epochoje”[3] apmąsto žmonijos kultūrinėje evoliucijoje pasireiškusius virsmus. Susitelkęs į erdvinius pakitimus atsiradusius iš kūrinio, kaip įvykio, tiražavimo, jis visiškai nekreipia dėmesio į kultūrinės atminties transformacijas, nulemtas šio proceso. Todėl pirmiausiai apžvelgus re-produkciją, yra svarbu pateisinti post-produkciją, kaip priemonę chronologiškai savalaikę savo atsiradimu kultūrinės veiklos visumoje ir toks pats šios veiklos pripažinimas pilnaverte kūryba kaip ir jos pirmtakės. V. Benjamino esė yra svarbi meno kūrinio radimosi ir kismo priežastinės grandinės pateikimu, kuriame tam tikrais etapais atsiradę žmogiškosios aplinkos patobulinimai nužymi kelionę nuo meno kūrino išradimo, jo atskilimo nuo kulto, bei tradicijos reikšmės iki l’art pour l’art doktrinos. Svarbu pažymėti, kad esė pavadinime slypintis dvigubas kodas, graikiškąją techne prasme, sudaro du tos pačios sąvokos polius, orientuotus į technikos sąryšį su kultūrine žmogaus veikla. Benjamino pagrindiniu apmąstymo objektu tampa vektorius, kuriuo civilizacijos raida keliauja link jam dar nežinomo, nors apmąstomo netiesioginiais pavyzdžiais menininko statuso socialinės reprodukcijos epochoje. Pasitelkdamas kino aktoriaus pavyzdį, kur geriausias vaidmuo yra netekęs vaidybos, ir kiekvienam žiūrovui suteikiama proga slapta tikėtis savo šlovės akimirkos ekrane, jis priartina reprodukcijos perkėlimą nuo materijos prie socialinio įvykio. Besiremdamas techne klestėjimu, tokią pat situaciją Benjaminas apmąsto ir rašto kultūroje, kur chronologiškai pateikdamas grafikos reprodukavimo technikų evoliuciją, jis statišką vaizdą, tapusį fotografija, sugretina su kalbėjimu išradus kiną. (Pasitelkdamas dviratininkų pardavinėjančių laikraščius pavyzdį, kurie karštai diskutuoja apie sporto naujienas, - juos laikraščio redaktorius motyvuoja per jiems organizuojamas lenktynes suteikdamas potencialią galimybę viena dieną tapti čempionais). Benjaminas tvirtina savojo laiko aukštojo meno dekadansą, kai kiekvienas skaitytojas betkurią akimirką yra pasiruošęs tapti rašytoju. Šiandiena tai galime patvirtinti per menininko statusą, kultūrinių industrijų dalijamą iš kairės į dešinę kaip būtiną šiuolaikinio žmogaus atributą. Šiandienos stiliaus, ritmo, formos nesuskaičiuojamos aibės asmeninių atminčių fragmentų dinamikos pradžią paskatino senovės graikų liejimo ir kalimo cechai, tapę pirmaisiais tiražavimo technikos išradėjais. Pasaulinis įvykis reikalauja defragmentacijos, o vietoj to, čia ir dabar aižėja dar labiau. To liudininku Lietuvos kino teatruose tampa vakarykštė futuristinės socialinių tinklų industrijos vizija filme “Ratas”[4] premjera. Filmas paremtas nuolatiniu savęs transliavimu gyvai skaitmeninės kameros pagalba.

   Kaip bebūtų, B. Stiglerio “Technika ir laikas 1: Epimetėjo kaltė ” [5] žvelgia kur kas plačiau nei V.Benjaminas ir ne tokioje apokaliptinėje retorikoje. Tai ne tik skaitytojo perspėjimas apie industrializuoto laiko keliamą pavojų žmogiškajam laikui, - jis samprotauja apie prometėjišką duotybę, kaip vienintelės techninės žmogaus prigimties pergalę prieš laiko lemtį. Kitaip tariant, tai nėra tik perspėjimas apie tai kas gali būti įvardinta kaip žmogaus laiko kolonizavimas. Tam, kad būtų galima suprasti šių pavojų teikiamą naudą, būtina pažvelgti atgal į kertinę Stiglerio tezę kuri teigia, kad žmogus apgyvendina pasaulį per savo atminties išorines formas, formas kurios įkūnijamos objektyvios realybės materijoje. Nors, ši daiktiškoji realybės išraiška egzistuoja nepriklausomai nuo sąmonės, jų cirkuliacija ir įtaka kultūros laukui pasireiškia per intensyvų jų naudojimą. Tokiais teiginiais patvirtindamas techninę žmogaus prigimtį, autorius ramina greičio eros skeptikus tuo pačiu metu pateisindamas materijos pagreitį, kuris pirmiausia yra modernybės atributas, suteikiantis pasaulio fragmentavimo galią. Į begalybę mikroskopinių įvykių suskilusio pasaulio vaizdas sutrikdo Kairos, bet Chronos, vis toliau tobulėjant ir skaičiuojant laiką atominės femtosekundės tikslumu, skatina tokioje situacijoje kelti teisingesnį klausimą - “Ko mes neprisimename ?”

Analizuodamas įerdvinimo ar naujų vietų suteikimo procesą, B. Stigleris tai įvardina kaip užvaldymo vadybą – “technišką žmogaus gyvenimo pulsacijų orkestruotę pasireiškiančią per ritminį, atminties ir stilių teritorijų perprogramavimą”[6]. Parodydamas, kad visos realybės teritorijos yra iš anksto užimamos, Stigleris teigia, kad technikos esmę sudaro jos naujumo būtinybė. Jo žodžiais tariant ”išsaugančio baigtumo industrinė sintezė“[7] reiškia, kad analoginių, skaitmeninių ar biologinių technologijų įtakoje atmintis netenka funkcijos išsaugoti tikrovę, bet tampa jos industrializacijos dalimi. Negana to, kad atskiriant faktą nuo atminties, jos objektas yra sukuriamas, įdarbinamas, tiražuojamas, ir kuo pažangesnės technologijos bus įtraukiamos į šį veiksmą, tuo sėkmingesnis ir realesnis atminties objektas bus sukonstruojamas. Tai ypatingai aiškiai atsiveria peržiūrėjus dinamiškus kultūros objektus, objektus kurių esmė yra jų laikinumas, tokius kaip melodija ar spektaklis, kurių įrašai dar vienu įvykio aidu papildo globalų koliažą.

Absoliučioje technikos ir sąmonės raizgalynėje atsiranda dirbtinio laiko perteklius save manifestuojantis kaip “įvykiškumas”. Dirbtinis laikas savo virsmais ir išraiškomis tik dar labiau pabrėžia procesą, lėmusi begalinę ir visiškai beprasmę įvykių grandinę. Dvidešimto amžiaus pabaiga ir dvidešimt pirmas amžius yra laikotarpiai, kai absoliučiai unikalus dirbtinio laiko objektas yra technologiškai sukurtas įvykis, kuris tampa tolydus jį reprodukuojančios sąmonės srautui. Tikroji problema, ko gero, slypi paties veiksmo anonimiškume, jo multiplikavime, taip, šių procedūrų dėka, jis veiksmingai tampa “išvietintu”. “Laikas niekam nebepriklauso ir jis šiandiena yra nieke iš esmės. Nėra įmanoma sučiupti fakto kai sąmonė ir laikinas objektas tarpsta nuolatiniame sūkuryje” [8]– faktas tas, kad šiame veiksme randame nuolatinį, nesustabdomą dinamizmą.

   Taip apibendrindamas antrąjį “Laikas ir Technika 2. Dezorientacija” tomą B. Stigleris sukuria nuorodas į techniką, atmintį ir laikinumą. Tokiose šių elementų ryšiuose nebėra sąlygų grynajam laikinam įvykiui, - vietoj jo, visada iš anksto, randasi dirbtinai liudijimai. Tikrasis spartos amžiaus pavojus tas, kad ankščiau už prisiminimą pasireiškia išankstiniai pasirinkimai kurie ir sudaro pagrindą sprendimams, ši situacija nurodo ne į ką kitą o į atminties laiko radikalią transformaciją. Tokiomis aplinkybėmis klausimas “ ko mes neprisimename?” keičiasi į klausimą “ kas yra likę iš mūsų atminties?”.

Technologija, kaip buvo luditu manyta, daugiau nebeatitolina žmonių nuo jų pačių ir pasaulio, bet atstovauja jų egzistenciją ir patirtis. Atminties likučiai šiandiena yra kruopščiai suarchyvuoti pasaulio tapusio vaizdu ir garsu įvykių saugykloje. John Durham Peters aprašo keturis santykio su įvykiu liudijimo būdus, vienas jų yra labiausiai šiandieną paplitęs technologine, įrašo prasme. Anot jo, yra tik trys tikros, neiškraipytos atminties situacijų formos, tampančios tiesioginiais liudytojais. Būti konkrečioje įvykio vietoje, laike ir erdvėje yra pirmasis modelis. Būti dabartiniame laike, tačiau būti atsietam nuo įvykio vietos, kuomet egzistuoja tas pats laikas, tačiau veiksmo vieta perkeliama į kitą erdvę. Būti toje pat erdvėje, bet per laiko distanciją - laikoma istorine būsena: tai yra laiko vientisumo galimybė, - liudijimas, kuris susieja laikus. Apleisti erdvę ir laiką, bet tuo pat išlaikant santykį su įvykiu per jo pėdsakus yra įrašo būsena, tai dirbtinio įvykio zona, kurioje atminties liudijimo tikrumą sunkiausia patvirtinti. Šis liudijimas stengdamasis kompensuoti žmogiškų juslių trūkumus, tikrovę pateikia priešingai nei, kad techninės priemonės “objektyvas” deklaruoja savo etimologiją. Kameros gebėjimas milisekundėje perteikti tai, kaip kulka perskrodžia obuolį[9], įvaizdinant įvykio vaizdus ir garsus taip, kaip tikrovėje mes niekada nepamatytume, savotiškai protezuoja žmogiškas jusles, sukurdamas jam atminties surogatą. Objektyvas, tapdamas papildiniu, tuo pačiu byloja ir faktą kaip liudijimo reliatyvumą. Tokiame santykyje slypinti galia yra grynai politiška, siekdama formuoti atmintį jį atlieka jos pakeitimą pasinaudodama mechaninio įrankio gebėjimu objektyviai dokumentuoti įvykį kaip gryną turinį, operuojant juo be subjektyvios patirties filtro. Kadangi liudijimas išrašytas, o įrašas atitinka techninės mašinos sandarą ir aparato funkciją, per tokią logiką technika paskelbiama tikruoju įvykio liudytoju. Tiesioginės transliacijos kelių sekundžių vėlavimas, reikalingas nenumatytiems atvejams pakoreguoti, foto montažas dienraštyje, surežisuotos realybės šou, įtraukianti tikrovė... Kita vertus, kaip yra teigiama, šiandiena plačiai cituojamos išminties, kinas bei fotografija, kaip įrašo mechanizmai, neturi galios išvengi subjektyvių interesų jų produkuojamose reprezentacijose. Ši nuomonė nesiekia sumenkinti įrašymo technologijų ar pačios dokumentikos statuso, bet siekia išryškinti objektyvumo stokos padarinį reprezentuojant tikrovę. Šiame dinaminiame tikrovės ir jos reprezentacijos santykyje, apmąstant atminties fenomeną per nuolatinį kultūrinių artefaktų istorijos virsmo įrašą yra ir priežastinis stabilumas, kuris siekia išlaikyti vienokias ar kitokias meno objektų darymo ir cirkuliacijos tradicijas. Tokia pozicija išreikštas susirūpinimas vertybėmis, tampa tuo lakmuso popierėliu, kurio pakitusi spalva nurodo į kitokį pasaulį ir jame esantį jo nesuskaičiuojamų resursų naudotoją. Ši apibendrinimą  norėčiau papildyti citata iš Steven Wright sudaryto “Naudotojo leksikono”,- “ ... naudotojų indelis meta iššūkį autorystei. Naudotojai atlikdami indelį į pažinimo, “know-how” ir verčių sistemas, sudaro nūdienos meno pasaulio pripažįstamą spaudimą autorystei. Kolektyviai organizuojamoje meno pasaulio aplinkoje, vienos autorystės parašas praranda savo prasmę, o kartu su juo to galios netenka ir egoistiškas individualizmas.” [10]

Esmiškai besikeičiančio pasaulio ašys, įtakotos lenktynių dėl technologinių naujovių, atgręžia mus į jau ankstesnį klausimą “ko mes nebeprisimename?”. Italų futuristų poeto F. T. Marinetti “Futuristų manifesto“ ( publikuota 1909m. ,,Le Figaro” dienraštyje) puslapių ištraukos, parašytos beveik lygiai prieš amžių, savo kalbiniame atminties pavidale galėtų pasitarnauti atsakant į jį.

“....
4. Mes teigiame, kad pasaulį užkariavo naujas grožis, greičio grožis. Lenktynių automobilis su savo dailiu kapotu, storais gyvatiškais išmetamųjų dujų vamzdžiais, riaumojantis automobilis, lekiantis tarsi artilerijos sviediniai yra žymiai gražesnis už Vittoria di Samotracia 8. Mes esame ant amžių slenksčio!.. Kodėl turėtume dairytis atgalios, jeigu norime išlaužti paslaptingas duris, vardu Neįmanoma. Laikas ir Erdvė mirė vakar. Mes jau gyvename absoliute, kadangi jau sukūrėme visur esantį amžinąjį greitį.
9. Mes norime šlovinti karą – vienintelį pasaulio sanitarą – militarizmą, patriotizmą, griaunamąjį anarchistų gestą, gražias idėjas, dėl kurių mirštama, ir panieką moteriai.
10. Mes norime naikinti muziejus, bibliotekas, visokio plauko akademijas, kovoti prieš moralumą, feminizmą, prieš menkiausią oportunistinę ar utilitarinę niekšybę.
11. Mes.....”.[11]

Literatūros sąrašas:

1. Stiegler, Bernard. Technics and Time, 2: Disorientation. Stanford: Stanford UP, 2008. 288.

2. Benjamin, Walter. Nušvitimai.Vilniu:Vaga, 2005.-374p.

3. Wright, Stephen. Toward a Lexicon of Usership. Van Abbemuseum, 2013

4. Bouriaud, Nicolas. Postproduction. Lukas&Sternberg Press. 2007

5. Peters, John Durham. Witnessing. Media, Culture & Society. SAGE publication.

2001

6. Belting, Hans. Invisible Masterpeace. Reactions books. 2001

7. Marinetti. F.T., Futurizmo manifestas. vertė Veronika V. Vilytė. Tesktai .lt


Homo faber

Pievų spėlionės

2017–uosius pradedanti paroda "Sodų 4" ervėje kviečia patirti tai, kas sudaro šios parodos visumą. Statiška kelionė suteiks galimybę suklupti užkliuvus už informacijos medžiagiškumo ir jos plastikos, už gigantiškosios nematomybės mikroskopiškumo, erviškojo telebūvio, vietų bei beprasmybės sutelkties, re–animuotų mitų, materijos. Iliustratyvumas čia tampa pagrindine parodos sąlyga, aplinkybe, prasmine struktūra, o instaliacija atveria daugiaprasmį Prometėjo mito fenomeną, užpildytą daugiaplane objektų kalba.

…Šviesos priežąstingumas yra perdėm svarbus. Monitorių fotonų šauksme slypi vitališkos traukos žavesys. Jo bekompromisis siekis yra būti aklai sekamu. Kelrodė žvaigždė likimo horoskope, kurios senai jau nebėra, tik likęs jos šviesos pluoštas vis sklinda kaip senas liudijimas. Plačiausias spektras nuo nanometro iki megavato sutilpti pačiam ir savo prasmei sutalpinti. Klajonė tarp žalio–violetinio talpina ir įterpia srautus į duomenų tinklainę per trumpesnį laiką nei akimirksnis. Nuo tamsiosios mėnulio pusės iki Redlėjaus Skoto, nuo google gatvės vagystės, suplanuotos programinės įrangos iki heterotopijų. Nuo atsitiktinių susitikimų iki sandorių Maroko meteoritų rinkoje, nuo binominio būdvardžio iki robotizuoto piešinio, nuo Prometėjiškos šviesos iki Arduino mikrokontrolerio. Nuo mito iki metodo.

   Pasaulinio tinklo klajonių atradimai neatsitiktinai išreikšti parodos pavadinime. Bismutas yra 83-iasis periodinės lentelės narys. Jo pėdsakai pievose reikšdavo rūdos išteklių aptikimą, o išvertus iš senosios vokiečių kalbos, šis elementas reiškia pievų speliones. Bismuto paradoksas yra tame, kad tai vienas iš mažiausiai šilumai laidžių metalų, kuris šaldomas plečiasi.