Meno projektas
“ HOMO FABER. Hipotetinės skulptūros ”
Meninis tyrimas
“Nuo mito iki metodo. Generatyvinių sistemų estetika.”
Nors dauguma meno teorinių diskusijų pripažįsta, kad generatyvinis menas nėra tik skaitmeninėmis priemonėmis apribota praktika, vis dėl to paplitęs šio termino naudojimas yra dažnai suprantamas kaip nuoroda į skaitmeninio meno rūšis.
Dėl šios priežasties, kompiuterinį generatyvinį meną reiktų traktuoti kaip vieną iš jo porūšių, nes šiandieną, kūrybos praktikos, susijusios su generatyvumo principu, vis dažniau aptinkamos žvelgiant į meno praktikas kurių struktūrinė sandara konkrečiai orientuota į originalą, analogija, medžiagiškumą, performatyvumą.
Platesnėje traktuotėje, generatyvinė kūrybos strategija, ko gero, gali būti atrasta bet kuriame kūrinyje. Tokio principo žymės gali būti aptinkamos net toli siekiančioje meno istorijoje, aišku, juose pasireiškiančio generatyvumo intensyvumas skiriasi nuo šiandienos.
Siekiant išplėsti požiūrį į kūrinio sandarą, reikalingas tam tikro žodyno sudarymas. Toks žodynas padėtu labiau suvokus reiškinį ji pritaikyti šiuolaikinio meno praktikoje. Mano subjektyvia nuomone, kuri iš esmės paremta intuiciją, tai yra vienintelė, šiandiena prasminga, kūrybos strategija. Visą savoku paletė, atspindinti šiandienos sintetinį žinijos pobūdi, yra sudarčę Stewen jau tspindinti šiandienos aplinkybes ir jų sąryšio su istorine perspektyv reiškinį padėsiantis apibūdina sąvokos sudarymassąsajų tinklas tarp senovės dailės, tikimybių bei kompleksiškumo teorijų ir techninės meno kūrinio būties yra mano tyrimo probleminis laukas.
Ne tik generatyvinių sistemų panaudojimas, bet ir potencialas slypintis generatyvaus metodo metakūrybiškume yra tai, kas šiuos tyrimo laukus sujungia į meninę praktiką. Meta tikslu tampa ne konkretaus meno kūrinio sukūrimas, o generuojančios mašinos-sistemos išradimas arba kūrybiškas jau egzistuojančios mašinos perkonstravimas, ją pritaikant estetinių objektų gausos generavimui. Tokios mašinos gali veikti savaime, pagal iš anksto suprojektuotas instrukcijas, arba su daliniu žmogaus įsikišimu.
Šis praktinis siekis iškelia artimus meno teorijai klausimus, kaip pavyzdžiui:
Kam priklauso autorystė, jeigu autorius kūrybos kontrolę perduodą išorinei sistemai?
Ar generatyvi sistema gali būti traktuojama kaip kūrybiška?
Ar sugeneruoti artefaktai yra menas?
Jei generatyvinis menas yra daugiau nei vien tik skaitmeninio meno forma, tai galimai tikėtinas generatyviumo principo panaudojimo apraiškos iki kompiuterio išradimo. Taip pat, atrodo, pagrįstai galima tikėtis, kad naujos technologijos ir sistemos sudarys naujas kūrybos sąlygas po skaitmeninėje epochoje.
Tyrimo eigoje siekiu apžvelgti kaip technologijos, tokios kaip sintetinės biologijos, nanotechnologijos ir išmaniosios medžiagos gali įtakoti generatyvinio meno ateitį.
Generatyvinio metodo aspektų tyrinėjimas gali atskleisti daug naujo apie kūrybinės žmogaus sąmonės, bei technologinės žmogaus natūros santykius ir vieno įtaką kitam. Gali būti, kad technologijos nuves kūrybinį impulsą paskui save, o to įtakoje pakitusi visuomenės sąmonė bei vertinimo kriterijai neprieštaraudami priims virtualią realybę kaip tikrą.
Šiuolaikinio meno tyrimas gali padėti suprasti žmogaus kūrybiškumo reiškinį, abipusai aktyvų jo ryšį su pasauliu, vieno kitam įtakas ir iš to kylančius pokyčius kultūriniam lauke, kūrinio atsiradimo sąlygas bei jo suvokimą.
Gilberto Simondono pažinimo teorijose keliamas techninio žmogau ir techninės gamtos evoliucijos poliškumas įvardinamas kaip vienas ir tas pats technologinis mentalitetas. Svarbu pažymėti, kad per laiką susiformavęs negatyvus požiūris į technologijas jo apmatymų dėka iškeliamas kaip pozityvi tikroji žmogaus gamta, jo būtis.
Projekto tiriamoji dalis ir siekia atskleisti šios temos panoramą meno lauko kontekste. Techninio- gaminančio žmogaus “ Homo faber” fenomenas kaip vienas iš daugelio žmogaus binominiu charakteristikų, šia akimirka atrodo kaip atspirties taškas kuriame intuityviai jaučiu galintis pradėti tyrimo kelionę. Kelione kurioje paaiškės, ar kūrybinė galia yra pajėgi suvaldyti technologinį intelektą ar pasitelkdama ja technologinės natūros pavidale yra pajėgi tik vadovauti jo dalyvavimui unikaliame kūrybos procese.
Nors dauguma meno teorinių diskusijų pripažįsta, kad generatyvinis menas nėra tik skaitmeninėmis priemonėmis apribota praktika, vis dėl to paplitęs šio termino naudojimas yra dažnai suprantamas kaip nuoroda į skaitmeninio meno rūšis.
Dėl šios priežasties, kompiuterinį generatyvinį meną reiktų traktuoti kaip vieną iš jo porūšių, nes šiandieną, kūrybos praktikos, susijusios su generatyvumo principu, vis dažniau aptinkamos žvelgiant į meno praktikas kurių struktūrinė sandara konkrečiai orientuota į analogiją, performatyvumą.
Platesnėje traktuotėje, generatyvinė kūrybos strategija, ko gero, gali būti atrasta bet kuriame kūrinyje. Tokio principo žymės gali būti aptinkamos net toli siekiančioje meno istorijoje, aišku, juose pasireiškiančio generatyvumo intensyvumas skiriasi nuo šiandienos.
Siekiant išplėsti požiūrį į kūrinio sandarą, reikalingas tam tikro žodyno sudarymas. Toks žodynas padėtu labiau suvokti reiškinį ir jo metodus pritaikyti šiuolaikinio meno praktikoje. Mano subjektyvia nuomone, kuri kol kas paremta intuiciją, tai yra vienintelė, šiandiena prasminga,
kūrybos strategija. Visą naujų sąvokų sąrašą, atspindinti šiandienos žiniją yra sudaręs filosofas Stephen'as Wright'as , savo darbe “Naudotojo žodynas”, šios sąvokos svarbios naujo pasaulio atmosferos suvokimui, jo sąsajų su istorine perspektyva persvarstymui. Tai tampa mano tiriamojo darbo gairėmis, kur dalinai remsiuosi tyrinėdamas ateities kūrinio atsiradimo sąlygas. Kūrinio reiškinio apibūdinimas sąvokų sąsajų tinklę tarp senovės dailės, tikimybių, kompleksiškumo teorijų ir techninės meno kūrinio būties yra mano tyrimo probleminis laukas.
Taip atsiliepiant į pakitusias šiandienos aplinkybes išryškėja tiriamojo darbo uždavinys, susijusęs su autoriaus arba kuriančiojo subjekto lūžiu bei jo naujos sampratos įteisinimu. Nauja autoriaus strategija, suvokiant jį kaip kolektyvinę kūrybiškai konstruojamą mašiną, o meno kūrinį - kaip kitą prie jo prijungtą mašiną, leidžia atmesti bet kokią skirtį tarp žmogaus ir mašinos, organinio ir neorganinio, natūralaus ir dirbtinio, biologinio ir technologinio, subjektyvaus ir objektyvaus.
Ne tik generatyvinių sistemų panaudojimas, bet ir potencialas slypintis generatyvaus metodo metakūrybiškume yra tai, kas šiuos tyrimo laukus sujungia į meninę praktiką. Meta tikslu tampa ne konkretaus meno kūrinio sukūrimas, o generuojančios mašinos-sistemos išradimas arba kūrybiškas jau egzistuojančios mašinos perkonstravimas, ją pritaikant estetinių objektų gausos generavimui.
Tokios mašinos gali veikti savaime, pagal iš anksto suprojektuotas instrukcijas, arba su daliniu žmogaus įsikišimu.
Šių abstrakčių mašinų tinkle vykstanti kolektyvinio subjekto kūryba tampa uždaviniu, siekiančiu naujo kūrybinio proceso išaiškinimo, naujų kompozicinių dėsningumų bei terminų formulavimo. Kūrybos proceso apibūdinimas kaip produktyvių strategijų orientuotų į naujas kūrimo galimybes nesiekiančias vieno fiksuoto kūrinio.
Šis praktinis siekis iškelia artimus meno teorijai klausimus, kaip pavyzdžiui:
Kam priklauso autorystė, jeigu autorius kūrybos kontrolę perduodą išorinei sistemai? Ar generatyvi sistema gali būti traktuojama kaip kūrybiška?
Ar sugeneruoti artefaktai yra menas?
Jei generatyvinis menas yra daugiau nei vien tik skaitmeninio meno forma, tai galimai tikėtinas generatyvumo principo panaudojimo apraiškos iki kompiuterio išradimo. Taip pat, atrodo, pagrįstai galima tikėtis, kad naujos technologijos ir sistemos sudarys naujas kūrybos sąlygas po skaitmeninėje epochoje.
Tyrimo eigoje siekiu apžvelgti kaip technologijos, tokios kaip sintetinės biologijos, nanotechnologijos ir išmaniosios medžiagos gali įtakoti meno kūrinio ateitį.
Gauti rezultatai pasitarnautų “Generatyvinio metodo” praktinio vadovo sudarymui, kurio siekis būtų generatyvinę estetiką apibrėžti kaip operacijų, taisyklių ir teoremų kombinacijas, kurios galėtu būti pritaikytos materijos tvarkymui ar panaudotos sąmoningam, metodiškam estetinių būvių produkavimui.
Generatyvinio metodo aspektų tyrinėjimas gali atskleisti daug naujo apie kūrybinės žmogaus sąmonės, bei technologinės žmogaus natūros santykius ir vieno įtaką kitam. Gali būti, kad technologijos nuves kūrybinį impulsą paskui save, o to įtakoje pakitusi visuomenės sąmonė bei vertinimo kriterijai neprieštaraudami priims virtualią realybę kaip tikrą.
EisenScript code
set translation [0 0 -20]
set rotation [1 0 0 0 1 0 0 0 1]
set pivot [0 0 0]
set scale 0.3375
set background #999
set perspective-angle 60
set maxobjects 42
set raytracer::shadows false
set raytracer::light [0,20,-29]
R1
rule R1 {
{rz 45 x 2.5 y -1 rz -90 } R1
}
R1
rule R1 {
{rz -45 x -2.5 y 1 rz 90 brightness 1 color white } R1
{ z 0 s 1.25 2.5 0.08 } box
}
R2
rule R2 {
{rz 45 x 2.5 y -1 rz -90 } R2
}
R2
rule R2 {
{rz -45 x -2.5 y 1 rz 90 brightness 0,8 color grey } R2
{ s 1.25 2.5 0.08 } box
}
Pasiruošęs. Negaliu tiksliai pasakyti, kiek kartų turėjau perrašyti savo vardą. Pradžioje didžiosiomis raidėmis, kol neužsipildė abi puslapio pusės. Tuomet su absoliūčios ramybės veidu man buvo įteiktas dar vienas egzemplioris, kuris palaipsniui, bet lėtai pildėsi. Su kiekvienu mano paties vardiklio įrašu jame mačiau tą lėtą progresą. Tą pokytį, kuris buvo visų mūsų susirinkimo tame ankštame kabinete priežastimi, tuomet mažosiomis raidėmis tęsiau ant dviejų priešais mane padėtų lapų.
